Tarp dviejų pasaulių

Jau daug metų gyvenimas vis mėtosi tarp dviejų miestų, šalių, kultūrų. Kai daug apie tai nemąstai, tuomet viskas labai puiku. Kas gi nenorėtų dviejų namų? Galimybės rinktis, kur nori būti ir gyventi, taip,kaip nori?

Bet laikui bėgant, turbūt vis labiau bręstant, ateina viso to “gėrio” kainos suvokimas. Tu esi nei čia, nei ten. Ir staiga dingsta didžioji dalis tos įsivaizduotos romantikos.

Pradėkime nuo pradžių.

Yra įvairausių žmonių tipų, todėl ir istorijų būna įvairiausių. Vieni visą gyvenimą trokšta atsidurti tokių, kaip aš, žmonių batuose, kiti sau gyvena ramų ir stabilų gyvenimą, neieškodami didelės visų reiškinių prasmės, na, o kiti – nuolat blaškosi. Liūdna pripažinti, bet esu iš paskuiniųjų grupės, kuriems vis kažko negana. Regis, apsižvalgius visko apstu, bet šidry visvien kažkas kiba, kad reikia daugiau. Ir tai nėra kažkas vien materialaus. Su metais imu suprasti, kad žmogaus gobšumui ribų niekada nebuvo ir tikrai nebus. Dažnai užsibrėždavau materialius tikslus, kad štai, turint šitą daiktą man tikrai bus geriau gyventi, kad jis užpildys tą jaučiamą spragą. Tikrai nemeluosiu,kad būna atveju, kai taip ir būna, spraga užsipildo ir tai yra gerai, kuomet suvokiami realus dalykai, kurie ne tiek norimi, bet tiesiog būtini žmogaus gyvenimui. Bet dažniausiai daiktai nėra tai, ko žmogui, na bent jau man, yra reikalingi.

Suprasti, neanalizuojant savo gyvenimo, savo vidaus bei jausmų, tai tikrai labai sunku. Matau draugus, pažįstamus, kurie slysta gyvenimu, tenkindami savo materialius poreikius ir jiems taip gerai, tad puiku už juos!

Bet įkritus į savianalizės pinkles (gerąja prasme), pasimato didysis mus skiriantis tarpeklis. Imi tolti nuo tokių žmonių, su kuriais apart naujausių madų ar paskutinio modelio telefonų, nebėra ką daugiau pasakyti. Tada pradedi gręžtis į tuos, kurie tave supranta, palaiko ir stumia eiti pirmyn.