Meilė sau... Kaip?

Man visada patiko sėdėti ant grindų... Regis, taip visada lengviau svajoti, planuoti, o gal net tiesiog būti. Būti tokiai, kokia noriu - paprasta, tyli, svajinga. Ant žemės mintys sukasi greičiau, jų taip padaugėja, kad net nespėju visko sugaudyti.

Taip gera kartais leisti viskam susijaukti ir tada bandyti ieškoti pradžios ir pabaigos.

Gal mane įtakoja besikeičiantis oras, vis stiprėjantis vėjas, supurtantis galvą ir įpučiantis oro, bet viskas mane liūdina.

Šiandien mąsčiau apie save ir kaip aš save nuviliu kasdien. Paviršutiniškos kaukės, gyvenimo bėgimas neberandant prasmės, laiko nebuvimas visam tam apmąstyti, vidinis dusulys norint kažko, ko negali suprasti. Regis, bandai klausytis, ką tau kūnas nori pasakyti, bet girdi tik aimanojimą, kad tai, ką turi nėra tau, nėra tai, ko tau reikia ir net žmogus, su kuriuo esi yra ne tau, ir jauti nuolatinį skausmą bei sunkumą kažkur giliai.

Kai klausiu savęs, tai ko gi aš noriu, vienintelis atsakymas, kurį randu yra Būti Laimingai, būti išpildytai... Ar aš taip jaučiuosi? Anaiptol ne.

Pastaruosius mėnesius plėšausi siekdama kažko, kas net neapibrėžta. Noras būti reikalingai, žinomai, geriausiai mane privedė prie psichologinio išsekimo ribos. Jaučiu, kaip mano dienos neteko džiaugsmo, prasmės, įkvėpimo. Keliuosi, dirbu, skubu į kitą darbą, nuolatinis apsimetinėjimas, kad viskas gerai, kad MAN viskas gerai, kad visa tai, ką darau tikrai yra verta pastangų, jau ima smaugti.

Yra dienų, kai net žiūrint į jūros bangas skauda širdį ir visą vidų. Kad mintys nori svajoti, nori keliauti su tom bangom, bet kūnas kaip prikaltas niekur judėti negali.

Daug galvoju, ką po galais daryti. Negimiau po laiminga žvaigžde, viskas, ką turiu, yra sunkiai iškovota, atidirbta, pasiekta ne per vieną ir ne dvi dienas. Neturiu galių, drąsos viską keisti, o ir į ką keisti aš net nežinau. Noriu pertraukos... Noriu tuščio lapo, tylos, kad net ausyse spengtų. Norisi ramios savų namų oazės, norisi stabilumo, užtikrintumo. Bet o kas tokius dalykus dalina šiandien? Manau, kad niekas..

Nesijaučiu laiminga ir noriu tai pakeisti. Bet kai ateina metas dirbti su savimi, dažnai tai apleidžiu, nes nemoku skirti dėmesio tiems dalykams, atrodo atsiranda milijonas kitų, kurie paprasčiausiai tai išstumia, o tada žiūrėk, ėmė ir pralėkė diena, reikia skubėt pamiegoti ir vėl ruoštis rutinai.

Kaip išmokti pažvelgti į save? Kaip save įtikinti, kad esu svarbiausia, kad at the end liksi tu vienas su savimi, tik tuomet jau bus vėlu sakyti, kad neturėjau laiko palaistyti meile ir rūpesčiu savo vidaus.