Plūduriavimas

Ilgai galvojau, kokį pavadinimą parašyti, bet dar nežinau, kas suguls į šį baltą puslapį.

Atostogų pabaiga, sugrįžimas (bent fizinis) į realybę bei nenoras jos pripažinti mane kiek suglumino. Kasmet situacija vis labiau keičiasi ir man darosi sunku gerai suprasti, kas tikra, o kas tik stiprios bet laikinos emocijos užvaldyta.

Trūksta erdvės, jaučiuosi nesava ir pridusinta - taip, grįžus iš vienų namų į kitus, dažnai taip būna, bet šį kartą viskas kiek kitaip. Stipriau, realiau, kad net baugu, ką man su tuo daryti.

Lietuvoje praleidau pačias gražiausias dvi savaites - buvo tiek meilės, šypsenų, teigiamų emocijų, naujų patirčių. Viskas susidėlios taip, kaip reikia. Esu sakiusi, kad tikiu, jog viskas, kas mums vyksta, yra jau suplanuota, kokie tik įvykiai ar pasirinkimai mus aplako tai jau iš anksto yra sudėliota kažkokios aukštesnės jėgos ir jie įvyks net jei to bandysime išvengti. Taip nutinka ne tik su gerais dalykais, bet ir su blogaisiais, kurie skirti ne mus sužlugdyti, o išmokyti, pasukti kita linkme, nes galbūt nuėjome ne ten. Iš patirties galiu pasakyti, kad absoliučiai viskas, kas nutiko mano gyvenime buvo tik į gerą. Net ir tokiose situacijose, kai, regis, žemė slysta iš po kojų ir galvoji, kad pasirinkai blogiausią variantą iš visų, tai yra tik tarpinė stotelė ir viskas galiausiai bus gerai. Ar jums taip būna?

Po šio suvokimo aš stengiuosi nebeforsuoti kai kurių svarbių mano gyvenime įvykių ir tiesiog išskėsti rankas į šonus ir apkabinti viską, kas ateina link manęs. Nes žinau, kad viskas bus gerai. Tą suvokus tikrai palengvėja. Žinoma, būna minčių, abejonių ir dvejonių, ką gi daryti svarbiu momentu, bet kai nieko nesugalvoji, tuomet lieka tik pasitikėti gyvenimu. Mes gi esame savo gyvenimo superherojai, tad kaip gi galime jame pralaimėti?

Na bet pakalbėkime apie šių savaičių šviesulius, nes jų buvo daug ir jie mane apsvaigino bei sugrąžino mintis apie gyvenimą Lietuvoje (bet vėlgi, leidžiu emocijoms nurimti ir tada galvosiu, koks pasirinkimas man geriausias).

Šiemet kaip niekad buvo daug meilės, seniai nejausto artumo, nauja ir dar tokia trapi gyvybė, kurią norėjosi laikyti ir laikyti rankose, atviresnių nei anksčiau pokalbių, tad jaučiuosi visapusiškai pripildyta.

Vilniuje teko apsilankyti viename seanse, apie kurį niekada nebūčiau pati sugalvojusi, tad esu dėkinga savo spindulėliui Giedrei, kuri vis sužadina mano smalsumą patyrinėti savo vidų per įvairias terapijas. Plūduriavimo terapija yra kažkoks gėris, kurio metu aplanko daug įvairiausių pojūčių - nuo baimės iki visiško atsipalaidavimo.

Turbūt jaukiau buvo ir dėl to, kad tai nebuvo kapsulė, tam skirtas nedidelis kambarys, kuriame buvo didelė vonia, pripildyta druskomis prisotinto vandens.

Nejučia dingsta mintys, kūnas tampa lengvas ir tu randi save visiškoje tyloje, be jokių mums įprastų spa linksmybių, muzikos ir šviesų. Vis lindo į galvą mintys, ar neprailgs visa valanda absoliučioje tyloje bei tamsoje, bet kuomet atsipalaiduoji ir klausai savo kvėpavimo, mintys tiesiog dingsta. Lieki TU, nemiegantis, bet esantis kažkur kitur. Nepamenu visai tos valandos, bet žinau, kad po jos buvo kitaip, buvo gera, tylu, atpalaidavo.

Norėtųsi tokios terapijos seanso, manau, duotų tikrai gerų rezultatų.

Tiesa, brangoka, bet buvo verta, nes po jos pasijutau kitaip.