Atsipalaiduok, prašau

Atsikelti ir neturėti jokio tikslo – man tai taip nebūdinga, kad, regis, jaučiuosi svetima, nepažįstama pati sau. Bet tada pakartoju sau keletą kartų, kad ir tokių dienų reikia, tam, kad pajustum tą tingulio skonį ir kuriam užvaldžius ima norėti bėgti į lauką ir veikti, veikti, veikti...

Didžiąją savo savarankiško gyvenimo dalį aš valdžiau pagal save – visada turėjo būti tikslas, reikėjo veikti jo pasiekimo labui,na nes o kaip kitaip? Tiek žmonių jau nuo seno man kartoja, kad gyvenime svarbu išsikelti kuo didesnius tikslus, juos užrašyti ir tada kaupti visas savo mintis to išsipidymui. Bet tada nė vienas man nesakė, kad tikslas ne visada yra svarbiausias šiame gyvenime.

Ar kada pamąstėte, kiek jėgų ir laiko mes išeikvojame aklai siekdami to,kas dažnai net nėra mūsų tikslas? Nes kažkur ar pas kažką matėme ar išgirdome, kad naudinga turėti/norėti vieną ar kitą, manydami, kad ir mums bus taip geriau? O kiek akimirkų pralekia jų net neapčiuopiant?

Šiuo metu esu įsitikinusi, kad gyvenime tikslas jau nėra pats svarbiausias dalykas. Visas kelias link to turėtų būti tai, kas mus skatina keltis iš lovos ir įkvėpti gryno oro. Užbėgsiu už akių tiems, kas norės piktai komentuoti, kad nesuprantu, apie kalbu – taip, pritariu visu 100%, kad reikia turėti gyvenimo viziją, kuri mus nukreiptų viena ar kita kryptimi ir kad gyventume pilnavertį gyvenimą, aš pati ją turiu ir gyvenu tam, kad bent kiek paversčiau savo gyvenimą panašų į tokį, apie kokį svajoju.

Bet susitelkimas į galutinį rezultatą nėra ir neturi būti mūsų kasdienio gyvenimo variklis. Gyventi šia diena, kad ir kaip banaliai tai skamba, užduotis ne iš lengvųjų. Mes visada esame tarp vakar ir rytojaus, bet beveik niekada šiandien. Atsikelti ryte ir nusišypsoti,kad būtent ši diena bus geriausia, kokią tik mes galime turėti šiandien, darbo reikalaujanti užduotis. Bet viskas įmanoma!

Jaučiuosi iškritusi iš savų vėžių, nes pabudus ryte nereikia gyventi pagal pačios susidarytą dienotvarkę, galiu tingiai ir ilgai gerti kavą įsisiautusi į savo rožinį chalatą, klausyti mėgstamos muzikos čia ir dabar, užmerkti akis ir tiesiog leisti jos nešamai bet kur. Seniai nebuvęs jausmas, todėl mėgaujuosi tuo, kiek įmanoma. Esu rami, niekur neskubanti ir tiesiog kitokia. Dvi ar trys tokios dienos gyvenimo nesugriaus, bet priešingai – nuves mane daug toliau.

Mano mylima draugė prieš kelias dienas buvo uždavusi klausimą – o kaip dažnai tu leidi sau tiesiog svajoti? Gyvenant įtemptu ritmu, tai tampa tarsi prabanga. Bet kai užmerki akis ir leidi mintims lėkti bet kur, jausmas nuostabus. Mane tai tarsi nukelia kažkur kitur ir atsimerkus jau viskas būna kitaip – šypsena apie tai išuoda.

Atsipalaiduokime, pajuskime širdimi savo gyvenimą, įvertinkime jo trapumą ir galbūt imkime gyventi kiek kitaip jau šiandien. Viskas mūsų rankose!